Konstrukcijos ir medžiagos iš kurių yra pastatyti pastatai turi įtakos ugnies išplitimui, o gaisro riziką galima sumažinti įdiegiant gaisrinės saugos priemones.
Gaisrinės saugos priemonės, naudojamos pastatuose yra dviejų tipų: aktyviosios ir pasyviosios. Aktyviosios priemonės yra skirtos veikti įsiplieskus gaisrui, pvz.: gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema, automatiniai purkštuvai, automatinės užsklandos ir sklendės, avarinis apšvietimas bei dūmų šalinimo sistemos.
Pasyviosios gaisrinės saugos priemonės dažniausiai yra integruojamos į konstrukciją, kad pastato konstrukcijos atlaikytų ugnies poveikį nustatytą laiko tarpą. Jos apsaugo konstrukciją gaisro metu, neleisdamos ugniai plisti viduje bei išorėje, išlaikydamos pastato stabilumą ir evakuacinių takų saugumą. Tai visa eilė priemonių: patalpų suskirstymas į gaisrinius skyrius, atskirų pastato konstrukcijų apsauga nuo ugnies apibrėžiant statinio konstrukcijų elementų atsparumą ugniai, patogi ir tinkama ugniagesių prieiga prie pastatų bei saugios ir efektyvios evakuacijos priemonės.
Statinių atsparumo ugniai laipsnis apibrėžiamas statinio konstrukcijų elementų atsparumu ugniai minutėmis (15, 30, 45, 60, 90, 120, 180 ar net 240 minučių). Ši informacija nurodyta "Gaisrinės saugos pagrindiniuose reikalavimuose" o reikalavimai nustatomi pagal pastato aukštį, paskirtį ir tipą.
Atsparumo ugniai bandymo rezultatai išreiškiami laiko trukme pagal vieną ar daugiau iš šių 3 kriterijų:
